Ričardo dirbtuvės » iš mano kasdienės istorijos spausdinti
Beveik po metų

Beveik metai apsisuko, kai įsikūriau mažose dirbtuvėlėse Balsiuose. Praėjo daug įdomių darbų per rankas, keletas žmonių atėjo ir išėjo atradę arba nesuradę, išgyventa daug vidinių emocijų -džiuginančių, o kartais kaustančių iki skausmo nugaroje ir kojose, bet darbas ir idėjos tęsiasi ir auga. Aš skinuosi kelią su negęstančia viltim, su meile tam, ką darau, su pasitikėjimu tais žmonėmis, kurie ateina pas mane ir darba kartu.

Taip, neseniai kelias pasisuko, kad iš mažųjų dirbtuvėlių persikrausčiau keletą kilometrų į priekį link Kryžiokų. Čia dirbtuvės kur kas erdvesnės, kadais buvusių fermų, dabar restauruotų ir pritaikytų nuomai, pastate. Vienam pastato gale servisas, o kitame - mano dirbtuvės. Bet dar... dar didelė dovana, po ilgų vasaros diskusijų, ginčų, svarstymų, perėję daugybę idėjų, šalia mano dirbtuvių, tiesiog už sienos, patalpas išsinuomojo būsimųjų Arkos dirbtuvių projektas. Mano idėja, mano svajonė vis tik pildosi, dabar galėsime bendradarbiauti.

 
 
Mano automobilis

Pagaliau man pavyko su automobiliu. O tai su Renault Espace vien nesėkmės nuo pat pradžių. Vien istorija automobilio graži. Jį kadais turėjo Palangos broliai. Du broliai vežimėliuose. Todėl jame yra likęs įtaisytas pandusas. Paskui šitą automobilį iš brolių nupirko vienas olandas ir bendradarbiavo sportiniais tikslais su Rūdiškėse šv.Jono brolių įkurta Amatų mokykla.

Na, o dabar jau tiek gerų darbų nuveikusį autobusėlį įsigijau aš. Žinoma, tiek daug reklamų ant jo neliko. Ir mes važiuojam.

 
 
Marie-Francoise

Šiandien prisiminiau Marie-Francoise. Ji su nesudėtinga negalia. Su ja kartu dirbau Bertrand dirbtuvėse. Ji ten yra puiki aliejuotoja, poliruotoja. Su nuoširdžia kantrybe gali ilgai trinti aliejuotu guzulu pagamintus baldus. Ji vienintelė moteris tose vyriškose dailidės dirbtuvėse. Jai patinka dirbti tarp vyrų ir monotoniškas darbas patinka. Kažkada ja pasinaudodavo vyrai. Dabar jau apie trisdešimt metų ji gyvena bendruomenėje.

 
 
Naujos dirbtuvės
Naujos dirbtuvės jau yra. Neramu, bet ir džiaugiuosi. Vėl kažką pradedu. Dirbame keturiese staliaus-dailidės darbus - tai, kas man labai patinka. Mudu su Donatu ir du vaikinukai-pameistriai iš Amatų centro. Darbo daug. Dieve, laimink.
 
 
Pasaulio sukūrimas Čekoniškėse
Tai buvo vienas pirmųjų tekstų apie Čekoniškėse pajudėjusį veiksmą Arkos link.
plačiau
 
Aukos už verbas
Artėjant Verbų sekmadieniui, prisiminiau pirmuosius Betzatos bendruomenės tokius sekmadienius. Gal porą metų taip buvo, kol kiekvienas litas daug reiškė. Šeštadienį su savanoriais važiuodavome į mišką, prikirsdavome kadagių, priskabydavome šakelių su katinėliais, paskui sodyboje susėdę palei namą rišdavome puokštes verbų iki sutemos.
Taip ir praeidavo visas šventas Viešpaties sutikimas su verbom palei bažnyčią. Vakare eidavau į paskutiniąsias šv.mišias.  Padėkoti už tai, ką surinkdavom. Paprastai apie 400 lt. Iš tiesų - labai nedaug. Bet pradžioje dėjom skatiką prie skatiko, kad gyventume.
 
 
Lova laivas
Su Jean-Bertraux dirbome vienose dirbtuvėse. Šiaip apie jį ir jo atsiradimą Arkos bendruomenėje - atskira istorija. Kitą kartą papasakosiu. O dabar prisiminiau jo vestuves. Jos vyko visai prieš mums išvažiuojant. O šventė buvo suorganizuota, aišku, kartu su bendruomene, rūmuose ir aplink juos. Mes netoli jų gyvenome, vaikai pro juos parku eidavo kasdien į mokyklą, aš į darbą. Kadangi Jean-Bertraux iš kilmingos šeimos, jo pavardė prasideda su de - šis priedas nurodo asmenį kilus iš kilmingos giminės, tai į vestuves susirinko visi Quimper miesto (10km nuo mūsų miestelio, trečias pagal dydį Bretanės miestas) aristokratai - tai rodė spalvinga damų skrybėlių puokštė. Oi, kokių tik ten nebuvo stilių ir spalvų skrybėlaičių, tik filmuose gal tokias pamatysi. Na, ir žinoma, nemažiau aristokratiškai jautėsi bendruomenės nariai nuoširdžiai ir prasčiokiškai įsimaišę tarp elegancijos - tokiu būdu du pasauliai susitiko ir buvo drauge liūtai su ėriukais.
Bet čia labiausiai norėjau pasidalinti apie dovaną jauniesiems. Tai įspūdinga lova-laivas su bure. Šią idėja bendruomenėje sugalvojo vienas iš dirbtuvių meistrų - Janas, tiksliau rado internete, perbraižė ir man teko ją gaminti. Didžiavausi.
 
 
Mokiausi iš Xavier

Su Xavier dirbau nuo pat pradžios, tik įsijungęs į Caillou Blanc dirbtuves. Ten visą laiką dirbi poroje su kuo nors. Turėjau būti jo asistentu. Bet iš tiesų buvo atvirkščiai. Jis, apie keturiasdešimties metų vyrukas, turintis šizofrenijos negalią, mane mokė tiek pažinti aplinką, tiek darbą, tiek melstis darbe. Jis yra ir puikus drožėjas. Buvo nudrožęs šv.Juozapo skulptūrėlę ir užkėlęs didžiosiose dirbtuvėse aukštai ant balkių. Žiūrėk, dirbs dirbs prie staklių - užeina jam negalios blogumai - sustoja, pasisuka į skulptūrėlę ir keletą minučių jo nėra. Ir man, kai nesisekdavo, rodydamas į skulptūrėlę sakydavo, tu pasikalbėk su šv.Juozapu. Ir dabar savo dirbtuvėlėse Lietuvoje ieškau, kaip čia įsitaisius man šv.Juozapo ikonėlę.

 
 
Pascal
Pascalis turi Parkinsono ligą. Gal prieš dešimtmetį, kai jis atvyko į Caillou Blanc bendruomenę, dar vaikščiojo ir darbavosi. Dabar jis vežimėlyje. Man buvo labai stipru, kai sužinojau, kad bendruomenės žmonės yra pasiskirstę dienomis ir atvažiuoja nakvoti su Pascaliu, vartyti jį naktimis, kai jis to paprašo arba tiesiog budėti. Man neįtikėtina, kaip sunkiausias bendruomenės žmogus ne apsunkina bendruomenę, bet ją suvienija per gailestingumą.
 
 
Molinukas Plateliuose

Į Platelius ateidavau pėsčiomis. Ten pasilikdavau vienas. Miške. Dažniausias maistas buvo kasdienės duonos džiovintų riekelių košė, malda, klausymasis ir žolių arbata.

 
 
1   2   sekantis  >>