IR darbastalis spausdinti
Tikėjimo ir šviesos bendruomenės 20-asis jubiliejus Šiluvoje

 Po šitų trijų dienų grįžau nepaprastai pavargusi, nes buvau viena pati su keturiais savo vaikais, bet širdyje taip džiaugiausi, kad ryžausi paklausyti savo širdies ir - išsiruošti ir tris dienas ganyti savo mažus vaikus tarp „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės didelių žmonių. Mane labai džiugino, kai sūnus susirado draugą Arvydą, neįgalų vaikinuką iš Kauno bendruomenės. Arvydas pasirašydavo visoms jo idėjoms ir išdaigoms, bet drauge ir švelniai paglobodavo ir visad rekomenduodavo dėl visų sumanymų atsiklausti mamos - tai man ypač patiko. Dukra nuolat reikalavo Saulės, mergaitės su Dauno sindromu, dėmesio. O Deividas susirado draugą, berods iš Marijampolės, užmiršau paklausti to vaikino ir vardo, ir iš kur jis - neatkreipiau dėmesio, bet jų draugystė buvo įspūdinga: tas vaikinukas galėjo daug kalbėti, jam reikėjo klausytojo, o Deividas kalba mažai, bet jis puikiai įsiterpdavo su savo žodeliais „taip“, „ne“, „o“ ir pan. Jie taip tiko vienas kitam ir abu jautėsi gerais kompanionais. O mano mažiausioji nuo mamos rankų mielai šypsojosi visiems. Mane visada džiugina, jog mano vaikams negalia nėra kliūtis draugystei, jie pirmiau ieško santykio ir jį vertina, o ne išorę. Buvo ten ir „normalių“ vaikų, bet su jais santykius maniškiams buvo užmegzti sunkiau, jie mėgino, artinosi, bet kažkodėl nieko neišėjo.
Paskutinį sykį tokiame dideliame „Tikėjimo ir šviesos“ renginyje buvau bene prieš kokius dešimt metų. Nemažai prabėgo, bet, atrodo, žmonės tie patys, šeimos tos pačios, tie patys bičiuliai, taip vadinami neįgalūs asmenys, tik draugai keičiasi. Šiuo stabilumu man ypatinga ši bendruomenė. Po 10 metų kitoje bendruomenėje gali nebesutikti pažįstamų, o jei pažįstami, tai jie pasikeitę, o dar ir tu pats pasikeitęs ir sunku kartais atrasti bendrą kalbą. O čia po 10 metų, tarsi kaip prieš 10 metų - esi savas, priimtas ir mylimas: asmenys su negalia turi daugybę nerimtų klausimų, į kuriuos visada lengva atsakyti ir todėl lengva užmegzti santykius. O tėvai - jiems visada įdomu visos naujienos apie tave, o ir patys visada gali ilgai kalbėti apie save ir savo gyvenimą, apie savo vaikus ir jų bendrus mažus džiaugsmus ir rūpesčius, todėl lengva su jais ilgai būti ir adoruoti jų akis ir veidus.
Atrodo, viskas čia gražu ir vien džiaugsminga. Bet po pirmųjų pietų, kurie taip greit pasibaigė ir užsikalbėjusiems nebeliko per daug ko įsidėti į lėkštes, pagalvojau, kaip skaudžiai taupiai ir be plačių užsimojimų valgoma šiose šeimose, jog atsiradus progai skaniau pavalgyti ir laisvai pačiam įsikrauti į lėkštę, tuoj prie jų konkuruojanti spūstis. Bet ir apskritai žmogui su negalia labai sunku pačiam pajusti ribas, ypač malonumams, o juk maistas - vienas iš jų. Kitą sykį prie mūsų stalo mama pasodino savo neįgalią mergaitę. Ši vos ne į lėkštę pamerkusi galva kimšo makaronus. Tikrąja to žodžio prasme - žandai tiesiog sprogo nuo makaronų gausos ir kartais iškrisdavo iš burnos. Mama nuolat turėdavo prieiti ir stabdyti grūdamą naują pilnutėlį šaukštą. Ir mačiau, kaip mamai buvo sunku ir pikta, turbūt reikėtų pasakyti tiksliau, ją tiesiog nervino kokių dvidešimt penkių metų merginos toks valgymas. Ir jeigu taip diena iš dienos - koks suprantamas nuovargis turėtų gulti tai mamai ant pečių ir širdies.
Tačiau šalia vargingumo šią bendruomenę supa pati tikriausia karališkumo skraistė. Tai patvirtindamos visos bendruomenės į pagrindinį šventės vakarą susirinko su spalvotomis karūnomis. Na, šios bendruomenės karališkumo interpretacijai reikėtų skirti atskirą puslapį. Pamenu, vienoje „Arkos“ bendruomenėje žmones su negalia vadino princais - ir tai mane pradžioje labai erzino. Mat žiūrėdama į savo neįgalų berniuką Deividą, jame neįžiūrėjau jokių princo bruožų, o tik nuolatinį vargą juo rūpintis. Bet ši mintis manęs kažkodėl niekada nepaleido, nuolat persekiojo ir sugrįždavo į apmąstymų lauką. Taip, jie yra tie žmonės, kuriems nuolat dėl jų negalios turi patarnauti, ir jie tikrai padaro tave savo karališkos didenybės tarnais. Jie nuolat įsivaizduoja, jog pasaulis sukasi aplink juos ir viskas turėtų būti pagal juos - argi tai ne karališkos charakteristikos? 
„Pasilikite mano meilėje“- kvietė šios šventės pavadinimas. Ir aš nusprendžiau jam paklusti. Aš pasilikau. 


Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti