IR darbastalis spausdinti
Šventa Kazimiero istorija

 

Kai aš buvau mažas, mano mama buvo gyva. Ji mane auklėjo. Ir aš augau su vyresniu broliu netoli Katedros, Stuokos Gucevičiaus gatvėje. Tai buvo senas avarinis namas.  Mama dirbo med.sesele ir man samdė mokytoją, kuri porą metų mane namie mokė rašyti, skaityti. Mama mokėjo mokytojai. Norėjo, kad patekčiau į neįgalių vaikų mokyklą.

Mes ėjome su mama į mokyklos komisiją, ten aš sudėliojau trikampį. Ir komisijos moteris pasakė: nepatinka.

Ir mokytis aš negalėjau. Buvau namie.

Mano tėvas kartais sugrįždavo girtas ir mušdavo mamą. Ir mane vydavo laukan. Aš slėpdavausi patvory. Su juo mama paskui išsiskyrė. Ir aš nenorėjau su juo gyventi.

Paskui mano mama gavo butą. Justiniškėse, Taikos gatvėje. Ten gyvenau dviese su mama.

Aš mėgau keliauti.

Kelionės prasidėjo nuo troleibuso. Man labai patiko važinėti troleibuse. Aš visą dieną taip ir praleisdavau. Vakare, paskutinėje stotelėje Klinikų žiede, kai visi išlipa, mane pasiimdavo mama arba brolis.

Vieną sykį, tada man buvo 16, įsėdau ne į tą troleibusą, nuvažiavau į Žirmūnus. Šito rajono nepažinojau. Naktį miegojau laiptinėje. Suradę gyventojai iškvietė greitąją ir mane išvežė į Naujosios Vilnios ligoninę. Aš neturėjau jokio dokumento. Todėl man davė Mustafano pravardę. Pusę metų praleidau ten tiesiog gydomas.

Tada tėvai manęs visur ieškojo, bet nerado. Mano mama dirbo ligoninėje. Vienas mamos pažįstamas gydytojas lankėsi Naujosios Vilnios ligoninėje ir mane pažino. Pranešė motinai. Mane pasiėmė. Sugrįžau nugydytas, sunkiai atpažinau namus ir tėvus.

Paskui pradėjau važinėti traukiniais. Buvau į Kauną nuvažiavęs, iš ten tėvams skambino milicija. Paskui buvau nuvažiavęs į Leningradą, žmonės surado bemiegantį gatvėje, milicijos iškviesti, tėvai atvažiavo pasiimti. Kitą sykį mane sugavo prie Ukrainos-Rumunijos sienos. Leitenantas Belelia parvežė iš Ukrainos Lietuvon, nes čia jis mokėsi.

Dar važinėjau su taxi, sykį pravažinėjau šešiasdešimt tris rublius, mama turėjo sumokėti.

Brolis sako, kad taip važinėdamas pripratau elgetauti, patys žmonės man duodavo, susipažindavau su elgetaujančiais, jie tapdavo mano draugais, įtraukdavo elgetauti, nes greitai pririnkdavau pinigų, nes aš su negalia, kitoks.

Gyvenau su daug kuo ir gatvėse, ir rūsiuose. Buvo tokia Larisa su dviem vaikais, gyvenau pas ją, jai rinkdavau pinigus, nes ji nedirbo.

Mane traukė gatvė. Dėl draugystės atiduodavau gatvės draugams savo drabužius ir viską ką geresnio turėdavau.

Mano mamos nebėra. Ji kapuose guli. Paskui ir tėvas numirė. Tada mano brolis manimi rūpinosi. Aš gyvenau vienas Taikos gatvėje. Nueidavau į parduotuvę. Pinigus aš susirinkdavau prie parduotuvės, dar prašydavau žmonių prie Katedros ir Aušros vartų, prie Kalvarijų turgaus.

Dabar aš gyvenu Pašilaičiuose. Ten yra namai. Juose gyvena žmonės, kurie nebeturi tėvų ir kurie patys negali gyventi. Ten geri darbuotojai: Danuta, Dana, Dalia, Renata, Violeta, Larisa, o Vitalija nelabai man.

Namuose aš padedu: Igorį nuvedu į tualetą, jis sunkiai vaikšto, padedu pamaitinti Darių.

Dabar aš nusprendžiau: būsiu geras. Aš vaikštau savo kojomis. Galiu nueiti į bažnyčią. O paskui galiu grįžti namo.

Aš stengsiuosi dirbti.

Man patinka dirbti. Aš dirbu Matulaičio parapijos dirbtuvėlėse.

Aš gaminu ikonas. Galiu keramika užsiimti. Gaminu žvakutes. Moku dirbti su kompiuteriu.

Aš myliu Dievo motiną. Dievas visada man padeda. Aš meldžiuosi, prašau ir dėkoju. Mergelei Marijai meldžiuosi.

Aš esu žmogus su negalia. Turiu Dauno sindromą – tai, kai kažkas kitaip galvoje. Ir dar mane beria, mano baisi koja – man tai nepatinka. Nenoriu sirgti.

 

Kazimierui Styčinsky užrašyti padėjo Inesa Vaitkūnaitė

 

 



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti