IR darbastalis spausdinti
Prūdiškių socialinės globos namuose

Na, jie nėra blogi namai. Viskas ten sužiūrėta. Sutikau labai malonius darbuotojus. Ir Olia, kurią ten lankėme, sakė, jog jai patinka tuose namuose. Olia seniau lankė pal.J.Matulaičio soc.centro žmonių su negalia dirbtuvėles, gyveno mūsų parapijoje dviejų kambarių bute su mama, slaugoma, gulinčia močiute ir dar neseniai sesuo, išsiskyrusi su vyru, parėjo. Gydytojai nuolat užsimindavo mamai, kad Oliai būtina keisti aplinką, nors porai savaičių išvykti iš namų, tuomet jai neužaštrės psichinė sveikata ir nereikės mėnesiais gydytis psichiatrinėje ligoninėje. Ir Olia jau metai, kaip gyvena Prūdiškėse ir jau metai, kaip nepateko į psichiatrinę. Vadinas, jai tikrai ten gerai. Turi draugių, pabendrauja. Kambaryje, maždaug bendrabutinio tipo, gyvena su trimis moterimis. Ten trys lovos, spinta, staliukas su televizoriumi ir maža spintelė. Aišku, kad galima gyventi.

Bet man ten taip buvo nejauku. Tik įėjus į pastatą, koridoriuje iš abiejų pusių ant sofų sėdėjo žmonės ir tuščiomis akimis, kaip man atrodė, žiūrėjo į mus. Man atrodė, kad ir mes jiems buvome niekas. Jie mus nužiūrėjo ir toliau, pakėlę akis, žiūrėjo į didelį pakabintą ekraną. Mes jiems buvo tik dar vienas vaizdas ekrane.

Man tie namai nekvėpavo žmonių orumo dvasia, žmonių gyvenimo džiaugsmo ir bendruomenės žmogiškumo patirtimi. Galvojau, jei aš ten apsigyvenčiau, greitai pradėčiau klausinėti savęs: kodėl aš gyvenu? kam aš reikalinga? kokia mano gyvenimo vertė?

Oliai iškepėme ir atvežėme pyragą. Jos draugė smalsiai apžiūrinėjo mūsų vaišes ir negalėjo atsistebėti, kad mes patys jį iškepėme. Mat atvykome su Olios draugais, su kuriais ji kartu darbavosi, su turinčiais proto negalę. Tai jūs mokate kepti?- vis paklausdavo, karts nuo karto užeidama į svečių kambarį. O aš tai nemoku, - sakė ji mums, - aš nieko gaminti nemoku, labai norėčiau mokėti. Paskui atsisveikindami mes apvaikščiojome labai tvarkingą pensionato teritoriją, užsukome į milžinišką, labai tvarkingą ir sterilią valgyklą. Ten stalai jau buvo padengti ir virtuvės darbuotojai su vežimėliais ir juose įstatytais dideliais puodais važinėjo tarp eilių ir pilstė sriubą. Už valgyklos durų rinkosi tylūs, nebylūs, akmeninių veidų ir akių žmonės ir laukė savo valandos. Man tai nepriminė namų. Tai buvo įstaiga. Už ką šie žmonės nusipelnė tokio gyvenimo? Man tai sukėlė didžiulį gailestį. Savo neįgalių draugų grįžtant paklausiau, ar jiems patiko šie Olios namai. Visi atsakė, kad patiko. Bet kai paklausiau, ar ir jie norėtų čia gyventi? Visi purtė galvas. O aš esu mačiusi namus, kuriuose man labai patiko gyventi su tokiais žmonėmis. Tai buvo Arkos namai.



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti