IR darbastalis spausdinti




 

Ar aš galiu mylėti?

Ar gali žmonės su negalia pamilti vienas kitą? Ar gali turėti tuos pačius jausmus, kurie užplūsta mus, kai įsimylim? Ar jie turi teisę susikibti už rankų ir vaikščioti drauge? Ar jie gali būti širdies draugais?

Jungtinės tautos 2006 m. siekdamos skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą neįgalių asmenų prigimtiniam orumui, priėmė susitarimą, pavadintą NEĮGALIŲJŲ TEISIŲ KONVENCIJA. Lietuva šį susitarimą ratifkavo 2010m. ir jame tarp 50ies straipsnių rašoma: Valstybės privalo rūpintis, kad neįgalieji galėtų susituokti, turėti šeimą, būti tėvais, jei jie to norės ir t.ir pan.

Kokios mintys ir jausmai apninka perskaičius tokį sakinį iš Neįgaliųjų teisių konvencijos? Prisimenu,  vienoje konferencijoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė dalinosi,su kokiu siaubu pensionatų direktoriai galvoja apie neįgalių žmonių lytinį švietimą: taigi jie prisiveis!

 

 
 
kai rankos pakyla apkabinimui

Po daugiau nei dešimt metų - taip, man viskas dabar po dešimt metų, tarsi būčiau išlindusi iš atsiskyrėlio uolos, ir laikas man dabar padalintas į tris dalis: tas, kuris buvo prieš dešimt metų, tuomet tie dešimt metų namie su vaikais ir dabartis. Tai vat, dabar, po dešimt metų, susitikau su Kiemo bendruomene, kuri gimė mano akyse, skleidėsi ir formavosi, augo. Susitikau ir juos visus, kiekvieną atskirai apkabinau, o gal jie mane apkabino? Apkabinimas man visada yra bendruomenės ženklas, ten, kur aš galiu laisvai prieiti prie žmogaus ir apkabinti, ten tikrai jaučiu ir išgyvenu atvirą, nuoširdų santykį, ten aš išgyvenu pasitikėjimą ir jaučiu, jog esu priimama su visu tuo, kuo esu.

plačiau
 
jie niekada nedingsta

Šį vakarą, artinantis devynioms, paskambino namų atsakingoji iš Betzatos bendruomenės, kur gyvena mūsų Deividas, ir kone verkdama papasakojo, kad vaikis, popiečiais išvažiavęs į pal.J.Matulaičio parapijos laisvalaikio klubą asmenims su negalia, nesugrįžo namo. Dar labiau išsigando, kai pasiskambinusi į parapiją, sužinojo, jog šiandien to klubio išvis nebuvo, tik bendruomenei nepranešė, gal pamiršo? Tai kur tas žmogus dingo.

plačiau
 
Šv.Teresėlė mūsų namuose

Kaži kodėl šv.Teresėlė šįsyk labai stipriai panoro užsukti į mūsų namus ir mano mintis. Laukiau spalio ir apie jį pradėjau galvoti nuo šv.Teresėlės. Ji pradeda šį mėnesį. Vis ką nors beveikdama namuose pagalvodavau apie ją, stengiausi prisiminti jos knygas, mano atminty pasilikusias jos mintis, jos gyvenimo įsimintinas nuotrupas, tada sugrįžo ir giesmė apie rožių lietų. Niūniavau ją, pasigavo ir vaikai, giedojome kartu, paskui svajojome apie tokį lietų. Prisiminiau vaikišką spalvojimo knygelę apie šv.Teresėlę. Vakare, vaikams sugulus, dar sykį ją paskaičiau jiems. O jie prašė, mama, paskaityk dar, dar. Labai norėjau susirasti bibliotekėlėje Vienos sielos istoriją ir paskaityti su vaikais, bet Juozapas trukdė, vartaliojosi, cypė, lipo Onytei ant galvos ir trukdė ir skaityti, ir klausyti. Na, dar pora metų, galvojau, ir tuomet jau visi mokės klausyti, ir kad skaitysime tuomet vakarais, ką tik norėsim.

Ačiū, Teresėle, kad užsukai tą vakarą pas mus.

 
 
Mano sugrįžtuvės pas mažutėlius

Kone po dešimties metų vėl sugrįžau į mūsų parapijos socialinio centro projektą „Atvira bendruomenė“    . Kažkada šis projektas man prasidėjo, kaip stiprus Dievo pakvietimas savo gyvenimo veiklą pasukti socialinio darbo kryptim. Ir prieš tai žmonės su negalia mano kelyje stovėjo kaip kelio ženklai ir vis kvietė sekti gilyn ir vis labiau artyn jų. Pradžioje jie ir jų šeimos man buvo draugai, paskui bendradarbiai ir pagaliau bendruomenė arba šeima, kurioje išgyvenau saugumą, artimą ir ištikimą santykį.

 

plačiau
 
Šios vasaros skaitymai

Vasaros pradžioje Kazimiero nepaprasta muzikos mokytoja iš Suzuki mokyklėlės davė man paskaityti šios talentų mokyklos įkūrėjo Šiniči Suzuki knygą „Auginti meile“. Puiki knyga. Meditavau skaitydama, o kai perskaičiau, pradėjau vėl nuo pradžių. Tuo pačiu pas rusakalbę kaimynę užsiprašiau, kad savo bibliotekoje paieškotų man L.Tolstojaus autobiografinių pirmųjų knygų, nes būtent ši knyga įkvėpė japonų smuikininką permąstyti požiūrį į vaikystę ir giliau suprasti vaikus.

Ir tikrai! Na ir skanumas, na ir malonumas skaityti L.Tolstojų. Mėgaujuosi jo vaikyste ir jo subtilių vaikiškų jausmų  įžodinimu, ir nuolat sugrįžtu į savąją.

 
 
Valgymas prie vieno stalo su šeima

Kuo dar man nuostabi ši mūsų vasara - tai, kad mes sode dabar turime namelį su dideliu valgomuoju kambariu, dar jį aš mėgstu vadinti bendruomenės arba gyvenimo kambarys, nes čia vyksta kasdienis ir pagrindinis mūsų gyvenimas: čia mes su vaikais skaitome, piešiame ir žaidžiame, čia kartu sergame futbolo čempionate, čia gaminu valgį ir, svarbiausia, čia susėdame prie didelio stalo, kur visiems užtenka vietos, nereikia susispausti ir valgių lėkštės čia erdviai telpa, ir čia mes, sukalbėję padėkos maldą, valgome visi kartu, ir tuo metu durys uždarytos, o draugai laukia kieme, ir mes tik visa šeima esame labai arti, labai paprastai, prie stalo ir valgome, dalijamės maistu ir dalinamės kasdiena.

plačiau
 
„Mūsų kūdikis turi dauno sindromą. Ką daryti?“

Prieš pora dienų paskambino Saulės, neįgalios mergaitės, mama, mūsų šeimos draugė, ir paprašė, kad jai persiųsčiau keletą tekstų apie mamas, pagimdžiusias kitokius vaikelius. Mat ji gavo laiškiuką iš mamos, vos prieš kelias dienas pagimdžiusios vaikelį su Dauno sindromu, kuri prašo pagalbos. Ir man galvoje pradėjo suktis mintis, ko labiausiai reikia, kokios pagalbos reikia tokioms mamoms? Liudijančių ir teikiančių viltį tekstų? Asmeninių susitikimų? Psichologinės ir dvasinės pagalbos? Socialinio konsultavimo?

Ir aš labai panorau padaryti socialinį tyrimą šia tema ir parengti pagal jį tokioms mamoms knygelę.

plačiau
 
Stovykla Darželiuose

Darželių vienkiemyje prie Linkmenų Gintas priima pal.J.Matulaičio neįgalių asmenų grupę atostogaut jau ne pirmus metus. O aš čia buvau pirmą sykį. Su dviem savo mergaitėm atvažiavau padėti dar dviem merginom su negale pailsėti. Čia man buvo lengviau nei namie su visais keturiais savo vaikais: gera aplinka, puikūs asmenys, visada su gera nuotaika, mano mergaitės visada lauke ir visada kuo nors įdomiai užsiėmę, nes tikras kaimas - viskas nauja ir nepatirta. Ne nuolat turi suktis virtuvėje, o jei ir virtuvėje, tai turi puikią ir linksmą palaikymo komanda šalia. Iki dabar atsimenu, kaip Inga nekantravo skusdama bulves, kada gi ir aš ateisiu jų skusti. O aš gaminau šaltibarščius - juk aišku, kad mano darbas buvo daug įdomesnis nei bulvių skutimas. Tik tai supratau pavėluotai, na, bet svarbiausia, kad išvis supratau.

plačiau
 
kodėl nieko naujo neįgaliųjų įdarbinimo srityje?

Vat čia http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-06-27-jie-irgi-nori-ir-gali-dirbti/119220 toks straipsniukas-pokalbis pasirodė, perskaičiau, gražus, išmintingas. Bet vis tiek pusę dienos galvojau, kad kažkas ten ne taip. Jau beveik dešimt metų, kaip tiesiogiai nedirbu socialinėje srityje su neįgaliais asmenimis, o skaičiau tą straipsnį, ir jutau, tarsi per tą dešimtį metų niekur nepajudėta. Kaip tada buvo kalbama, jog neįgalių žmonių niekas nenori priimti į darbą, taip ir dabar  dienos socialinės globos įstaigos „Mes esame“ vadovas Valdemaras Rybakas sako, jog joks darbdavys nėra paskambinęs į specializuoto profesinio mokymo ir užimtumo centrą ir nepasiteiravęs kokios nors specialybės darbuotojo. O man tai atrodo, jog to net ir tikėtis negalima ir kaltinti darbdavius, kad jie nedrįsta, nežino, nepažįsta ir pan. - irgi tuščias reikalas. Aišku, kad kiekvienas darbdavys nori uždirbti ir jam reikia gero darbuotojo. Ir man labai norisi, kad socialinės srities specialistai labiau pagalvotų, ką galima būtų padaryti, kad asmenys su negalia būtų tvirtesni, atkaklesni, darbštesni, motyvuoti dirbti.

plačiau
 
<<  ankstesnis  1   2   3   4   5   10  sekantis  >> 


Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti