IR darbastalis spausdinti
Charlotte ir Bruno avantiūra

Mažiausiasis - tai Tobijas, jis neturėjo nė metukų. Jį šeštą iš vaikų namų priėmė Charllotė ir Bruno į savo penkių vaikų būrį. Jis buvo Dauno sindromo žmogeliukas. Tokia mintis gyveno jau senokai šios poros galvoje ir širdyje, bet jų tėvai su ja nesutiko. Mums besiruošiant išvykti iš bendruomenės, jie pasikvietė į svečius ir smagiai bevakarieniaujant pasidalino, kad mūsų pavyzdys, mūsų priėmimas į šeimą Deivido jiems buvo stiprus impulsas vis tik žengti irgi tokį žingsnį.
Charlotės ir Bruno šeima bendruomenėje gyvena jau aštuonerius metus, čia jiems gimė dar treji vaikai. Jų namas stovi bendruomenės dirbtuvių kieme, pačioje judriausioje bendruomenės gyvenimo vietoje, kur darbo metu susirenka kone visa bendruomenė, bet vakare viskas nutyla, lieka tik jų šeima ir dar visai greta stovi namukas, kur gyvena daržininkas Andre, autistiškas mielas seneliukas. Charlotė ilgą laiką buvo atsakinga už veiklos koordinavimą užimtumo dirbtuvėlėse, kur darbuojasi sunkiausios negalios asmenys arba senukai, kurie vis dar nori krapštinėtis, dabar ji yra atsakinga už savanorius ir daugiau dirba biuro darbą. Bruno - atsakingas už didžiąsias dailidės dirbtuves.
Charllotės ir Bruno šeima yra viena charizmatiškiausių bendruomenėje ir ne tik. Jie dalyvauja dar dešimtyje įvairiausių veiklų: groja kamerinėje bažnyčios grupėje, organizuoja parapijos šeimas ir rengia evangelizacinius miuziklus, kas mėnesį ruošia su kitom keliom šeimom parapijos mažiausių vaikų katechezę, dalyvauja parapijos taryboje ir kt.
Ir štai dar. Tobijas. Kai mes buvome tik ką atvykę į bendruomenę, sykį drauge grįžinėjome iš savaitgalio formacijos dienų, tuomet jie išklausinėjo mūsų apie Deivido istoriją.

Ir paklausė, o kodėl jūs Deividą priėmėt į savo šeimą? Sakiau, jog tai buvo mūsų avantiūra. Mes tiesiog tuo metu daugiau galvojome širdimi ir mums pirmiausia buvo gaila mažo berniuko, palikto be šeimos ir nuolat jos ieškančio. Mums buvo sunku, kai po savaitgalio, praleisto kartu, jis pamatęs automobilį įsukant į vaikų namų kiemą, nuščiūdavo, o paskui klykdavo įsispraudęs kampe, kai reikėdavo išlipti.

Taigi į panašią avantiūrą leidosi ir Charllotė su Bruno. Jiems irgi patiko tas žodis – avantiūra. Ir praėjusiais metais per Kalėdas jie priėmė mažutėlį vos septynių mėnesių Tobiją į savo šeimą. Nieko daug nežinau, kaip tiksliai klostėsi jo priėmimas, tačiau nuolat gaudavom žinučių, jog viskas puikiai.

Didžiojo ketvirtadienio rytą mažius, vos kelias dienas sirgęs adenoidų paūmėjimu, nebenubudo ryte. Sujaudino mus ši žinia ir kartu supratom bendruomenės bendrystės išgyvenimą. Jean Baptiste‘as, kuris mums paskambino, Terese, kuri parašė laišką, visi perdavė žinią, jog tai ne tik Charlottes ir Bruno šeimos privati nelaimė, tai „mūsų mažiausiasis“, tai visos bendruomenės netektis. Tas mažas berniukas buvo priimtas ne tik šeimos, jis buvo tapęs bendruomenės nariu.

Didįjį penktadienį bendruomenė kaip visada išgyvena Kryžiaus kelią - pamenu, praėjusiais metais bendruomenės koplytėlėje ėjome kelią žiūrėdami skaidres su simbolinėm nuotraukom, turinčiom Kryžiaus kelio kančios akcentą ir norintys kalbėjo arba dalinosi savo kelio patirtimi - šiais metais Kryžiaus kelią bendruomenė ėjo pagal mažojo Tobijaus kelio istoriją.


Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti