IR darbastalis spausdinti
Apie Mamos dieną

Tik susituokus, man buvo labai keista, jog Ričardas nemokėjo, nežinojo, ką čia šeimoje reiktų daryti Motinos dienos proga. Ir aš jį mokiau, pati išsireikalaudavau, kad su vaikais man nupirktų gėlių, kad mokytų vaikus, jog tą dieną reikia džiaugtis mama, jas apkabinti. Ir jis keletą metų vis maištaudavo ir protestuodavo, purkštaudavo, bet kažkaip išspausdavau. Keista, tiesa? Man buvo tiesiog nesuprantama. Bet pasirodo, tokį požiūrį jis atsinešė iš savo šeimos. Gal prieš ketverius metus Ričardo motina, a.a., pasidalino telefonu, kaip jos vyras pirmą sykį Motinos dieną jai nupirko gėlių, pyragą ir ją pasveikino.

Mūsų šeimoje kitaip: tėtis visą laiką mums, vaikams, jau prieš keletą dienų iki šventės primindavo: Artėja Motinos diena, pagalvokit, kaip pasveikinsim mamą. Pradžioje jis buvo iniciatorius, o pakui jau mes ruošdavome, jis tik prisidėdavo pirkiniais vaišėms. Ir visą laiką buvom mokomos padaryti dovaną savo rankom, jog tai didžiausia vertybė. Nors tiesą pasakius, mama ne per labiausiai vertindavo mano atvirukus, kažkur tarp knygų užkišdavo. Užtat aš stengiuosi, jau pasimokiusi iš tokios patirties, gavusi vaikų darbelį dovanų, pasidėti matomoje vietoje ir paskui juos visus saugiai laikau segtuve.

Šį kartą Motinos dieną namie likome švęsti trise: aš, Juozapėlis ir Onytė. Ričardas su Izabele Norvegijoje, Kazimieras išvažiavo savaitgaliui į Baltriškes, vaikų stovyklon. Tai mes trise iš vakaro nusipirkome parduotuvėje ko reiktų pyragui, susiradome internete, kaip paprastai pasidaryti gėlytę iš popieriaus. Ir sekmadienio rytą triūsėme. Iškepėme keksą - puikiai pasisekė -, pagaminome gėlytę ir dar rėmelius nuotraukai, kur esame mudvi su Onyte labai gražios. Tada bažnyčioje pasimeldėme ir nukeliavome pas senelius sveikinti močiutės ir pietauti. Čia po stovyklos popiečiais parsirado Kazimieras - jis man pakštelėjo bučkį ir įspaudė į rankas nupirktą šokoladą. Džiaugiausi, kad prisiminė, pasveikino, bet vis tiek paskui visaip ieškojau būdų, kaip švelniau pasakyti, kad pririnktos paprastos pievų gėlės arba parašytas laiškiukas, man būtų maloniau gauti.

Todėl grįžtant iš senelių vaikai nuolat braidžiojo po pakeles ir dovanojo man gėlytes. O visai vėlai vakare iš Norvegijos paskambino Ričardas ir pranešė, jog viena princesė nori su manim pasikalbėti. Čia mane krykštaudama pasveikino Izabelė.

Ačiū mano vaikams.

Juos labai myliu.



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti