IR darbastalis spausdinti




 

Priėmimo kultūra
Jau esu galvojusi, ką reiškia priimti kitą, kitokį, laukiamą arba nemėgiamą, priešą arba tą, kuris tavęs „nevirškina“. Sekmadienį organizacija Sotas mūsų parapijoje vėl paklausė, kas yra kito žmogaus priėmimas, kas mūsuose yra priėmimo kultūra, ir kad jos pagrindas nėra vien emocinis, bet kartais valios arba proto pastangos, vidinės laisvės, atsakomybės, bendruomeniškumo išgyvenimo rezultatas.
plačiau
 
Kodėl verta eiti į biblioteką nemokant skaityti

Buvo toks laikas, kai Izabelė su Kaziu labai maži trepsėjo namuose ir dar daug sirgo, namų bibliotekėlės knygos buvo pabodusios, o į miesto biblioteką dėl ligų nenueisi. Sugalvojome paprašyti Deivido mums parnešti iš savo mokyklos bibliotekos knygų. Tačiau pasirodė, jog specialiojoje mokykloje, biblioteka-žaisloteka naudojasi vien mokytojai, o vaikai ten beveik nenueina. Juk iš tiesų, kam neskaitantiems ir niekada neskaitysiantiems vaikams biblioteka?

plačiau
 
Žmonės turi teisę būti netikėliais
Šį sakinį perskaičiau, kai ieškojau „maisto“ apie pasitikėjimą. Ir galvoju, jog tie du dalykai yra susiję, nes tikrai greitai prarandi pasitikėjimą asmeniu, kai sužinai, koks jis netikėlis buvo savo gyvenime, kiek ydų jis turi, koks nelengvas jo charakteris, kiek jis jau prisidirbo būdamas ten ir darydamas tai ir pan.
plačiau
 
Vilius (arba „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau pateks į Dievo karalystę“ Mt21,31)
Jo dar nesu mačiusi. O kai mėginu įsivaizduoti pagal Ričardo pasakojimus, kuriuos girdžiu vos ne kasdien, tai matau jį šviesių gilių akių, nešukuotais tarsi su dredais plaukais, raukšlėto veido, su prasigėrusiam žmogui būdingu paburkimu; tamsios odos, dėl reto prausimosi. Ir iš tolo smirdintį šlapimu ir konteineriu.
plačiau
 
Auklė buvo mergina su negalia

Įkvėpti vasaros šeimų stovyklos kelios šeimos susirinkome prie mūsų parapijos į šeimų maldos grupelę. Susirinkome su visais vaikais. Ir kad galėtume ramiai melstis, skaityti ir dalintis Dievo žodžiu mums reikėjo savanorio, kas prižiūrėtų mūsų vaikus. Viena moteris pakvietė iš parapijos jaunimo merginą, kuri sutiko. Po pirmojo susitikimo buvome palaiminti, kad išdrįsome susirinkti, kad Dievas buvo nepaprastai dosnus savo žodžiu ir malda. Bet vaikai...„Mama, - sakė sūnus, - ta auklė mums yra bloga. Ji netinkamai su mumis elgiasi. Ji tampė mus už kojų ir rankų.“
Auklė buvo mergina su negalia.

plačiau
 
Kaip Deividas filmavosi kine
Kažkurią šiltą rugpjūčio dieną mums paskambino pažįstamų ryšiais ir pakvietė Deividą filmuotis. Atvažiavęs vaikinas greitakalbe sumalė daug informacijos apie filmą: buvo aišku, kad jis yra labai pavargęs nuo šio tūkstantojo karto pasakoti apie filmo režisierių, filmo siužetą ir roles. Nevarginom jo klausimais, o ir nelabai rūpėjo režisieriaus garsumas bei apdovanojimai, tik paklausėm, kodėl jums reikalingas filme vaikas su Dauno sindromu, ar Deivido rolė nežemins jo kaip asmens su negale? Tai mums buvo svarbiausia. Ar jis vaidins save ir bus savimi neįgaliojo rolėje? Kadangi į šį vaidmenį kandidatavo keletas asmenų, mes mažai tikėjomės, jog Deividas pateks, nors širdy norėjom. Tačiau pirmomis rugsėjo dienomis skambutis pakvietė į studiją matuotis drabužių. Taip Deividas pateko į Gabriele Salvatores statomą filmą.
plačiau
 
Tikėjimo ir šviesos bendruomenės 20-asis jubiliejus Šiluvoje

Pirmą dieną bevaikštinėjant po aikštę tarp Bazilikos ir Koplyčios sutikom švytinčiu veidu Stasį, Ugniaus tėvą iš „Galilėjos žvejų“ bendruomenės, jis iškėlė aukštyn rankas ir šlovindamas pasakė: „Šiluva mūsų!“ Ir tikrai, tas visas tris „Tikėjimo ir šviesos“ jubiliejinio šventimo dienas Šiluva, atrodo, buvo šios bendruomenės, jos spalvų, jos džiaugsmo ir gyvybės, jos šurmulio ir maldos okupuota. Ir rašydama čia pat pagalvoju - o kur gi buvo Mergelė Marija? Ji buvo, ir  apglėbusi nuo Bazilikos iki Koplyčios šiuos visus bendruomenės žmones, atvykusius iš Klaipėdos, Marijampolės, Kretingos, Kauno ir Vilniaus,  tyliai džiaugėsi savo širdyje.

plačiau
 
Kaip Deividas prižiūri Oną
Pastebėjau, kad Deividas visada būdavo įdomus mažiems vaikams. Ypač kūdikiams. Vien jo žvilgsnis kartais juos taip prajuokindavo. Būdavo pasižiūrės į kokį besisvečiuojantį kūdikį - ir tas leipsta juoku, net pasikvatodamas. Su metinuku Kaziu tai judviejų mėgiamiausias užsiėmimas buvo skaityti knygas: pasiims po vieną ir vartys valandų valandas. Su Izabele dėliodavo kaladėles, o ta su pasikvatojimais griaudavo. Na, o su Ona - nuo vos gimusios prie vežimo stovi. Pamenu, Prancūzijoje viena asistentė, kai pamatė Deividą pristatytą prie vežimo migdyti Oną, bėgo atsinešti fotoaparato.
plačiau
 
dar kartą apie Tobiją
Galvojau, kad susitikusi su Charlotte, būtinai paprašysiu papasakoti visą Tobijo istoriją. Beveik po metų ir kartu po Tobijo mirties man ji pasirodė pasikeitusi. Veidas tarsi aptrauktas švelnia liūdesio pilkuma, atrodė pavargusi, bet kartu labiau artima ir šilta. Mums gyvenant bendruomenėje, ji buvo atsakinga už mano darbą ir mūsų vaikų veiklas bei mokyklą. Ji rūpestingai viskuo pasirūpindavo, kas buvo svarbu, bet visada buvau nedrąsi į ją kreiptis. Man atrodė, ir tai iš tiesų mačiau, kad ji - toks užimtas žmogus, tiek daug veikiantis, tiek atsakomybių vežantis ir dar penkių vaikų mama, jog mano kokie nors rūpesčiai yra tokia smulkmė, palyginus su josios, kad dažnai numodavau ir pati kaip nors kapstydavausi. Dabar, po Tobijo iškrėstos staigmenos, ji buvo kiek susigūžusi, gunktelėjusi, akyse melancholija ir suglebimas, jos žvilgsnis  nebe toks skvarbus ir reikšmingas. Ji nebeatrodė nuolat judesyje - užsiėmusi ir veikli. Joje buvo daugiau tylos ir nugrimzdimo į save.
Priėjusi pasisveikinti, tiesiog ją apkabinau. Jos šiltas silpnumas mane padrąsino. Pakuždėjau - tu pasikeitei. Ji pravirko.
plačiau
 
Charlotte ir Bruno avantiūra
Didįjį Ketvirtadienį paskambino mūsų geras draugas Jean-Baptiste iš Caillou Blanc bendruomenės. Apsidžiaugėme, o jis po džiaugsmo sako, dabar liūdną naujieną jums pasakysiu: mūsų mažiausiasis šiandien mirė.
plačiau
 
<<  ankstesnis  10  12   13   14   15  


Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti