IR darbastalis spausdinti
Mano sugrįžtuvės pas mažutėlius

 

 

Dabar vėl pravėrusi „Atviros bendruomenės“ duris matau, kaip dešimtį metų žmonės su negalia renkasi ne itin patogiose, ne itin erdviose, ne itin higieną atliepiančiose sąlygose, pusrūsyje, dalindamiesi patalpas su popiet atbėgančiais pamokų ruošti vaikais - ir jie vis renkasi, ir nuo pradžioje atėjusių vos dviejų-trejų asmenų, dabar kasdien į dienos dirbtuvėles susirenka net 16 - ir didžioji dalis yra mūsų parapijoje gyvenantys. Ir klausiu, kas juos čia traukia, ką čia jie atranda, kad jau tiek metų, atmetę visas paprastas sąlygas, ateina?  Ir svarstydama šį klausimą nematau vieno atsakymo: turbūt todėl, kad šios dirbtuvėlės yra prie bažnyčios, reiškia – arti Dievo namų, reiškia Dievo artumo patirtis čia neišvengiama ir jiems svarbi, patikima, todėl, kad čia yra svarbūs tokie dienos momentai, kai skiriama laiko maldai, kad čia yra svarbus ir išgyvenamas susitikimas su Dievu, todėl, kad čia jie yra priimami ir mylimi su tuo pačiu arba bent jau panašiu žvilgsniu, kaip Dievas juos besąlygiškai priima, todėl, kad čia jie kuria tarpusavio šeimyniškus, bendruomeniškus santykius ir tokiu būdu tampa mažąja bažnyčia, jie čia tampa draugais ir kartais daugiau nei draugais – broliais ir seserimis, todėl, kad čia jie atranda savo pašaukimą, savo mažus ir kartais labai trapius gebėjimus: galbūt nulupti obuolį ir jį supjaustyti, galbūt nupiešti naivų piešinį arba surinkti parapijos namų sode šiukšles ir pasijusti reikalingu, galinčiu, ne tik neįgaliu...

Ir turbūt atrasčiau dar daugiau atsakymų, bet jų nepabaigus gliaudyti galvoje sukirbėjo dar vienas klausimas: o ką šie žmonės, susirinkdami mūsų bažnyčios pašonėje davė ir duoda mums,parapijiečiams, mūsų bažnyčiai, man asmeniškai?

Jūs galite atsakyti?

Kone kas sekmadienį lankydamasi bažnyčioje per dešimtį metų pastebėjau, kad į šv.mišias vis daugiau ateina žmonių su negalia, jų šeimos. Ar tai reiškia, kad žmogaus su negalia priėmimo dvasia mūsų parapijoje yra gyvybinga? Ar tai reiškia, kad neįgaliųjų žmonių grupės, dalyvaudamos su įvairiom socialinėm iniciatyvom mūsų bažnyčioje mums atneša žinią, kad Dievas vis giliau įeina į mūsų parapijos bendruomenės tarpą, juk Jėzus visada pirmiausia stovi prie atmestųjų, silpnųjų, ligonių. Ar tai reiškia, kad Gailestingoji meilė yra gyva ir išgyvenama mūsų bažnyčios bendruomenėje?

Šį rudenį ruošdami žmonių su negalia dirbtuvėlių atidarymo šventę, su zakristijonu kalbėjausi, kaip šie asmenys galėtų patarnauti šv.mišiose. „Geri tie daunai, - sakė man zakristijonas, - mieli žmonės, bet patarnauti prie mišių nelabai ką gali. Aišku, kad mes savo projekte žmonių su negalia nevadiname nei daunais, nei durneliais ar pan., nes tai nebūtų draugiškas, gerbiantis, nežeminantis, lygiavertis santykis, bet apskritai, man patiko mūsų zakristijono tiesus, teigiamai vertinantis požiūris į žmones su negalia, kad jie yra geri ir jų darbai nėra dideli  žygdarbiai. Taip, kartais darbai jų nedideli, bet jų nešamas prieštaravimo ženklas yra nenuginčijamas. Kas ten Evangelijoje Marijai taip sakė apie Jėzų?



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti