IR darbastalis spausdinti
kodėl nieko naujo neįgaliųjų įdarbinimo srityje?

Straipsnyje sakoma, jog dalis neįgalių asmenų vis tiek suranda darbą, bet kodėl nėra jokios analizės, kaip jie suranda darbą, kaip įsidarbinusiems pavyksta išsilaikyti darbo vietoje? Kalbama apie darbo asistentus, vat Europos šalyse yra tokia praktika, bet ar realu mums juos turėti? O ir jei jiems nesant asmenims pavyksta įsidarbinti, tai akivaizdu, jog tai įvyksta su tėvų ir artimųjų pagalba. Kaip veikia ši sistema? Kiek yra bendraujama su neįgalaus asmens tėvais ir artimąja aplinka, kurios interesas asmeniu yra pats giliausias ir tikriausias? Prieraišiosios tėvystės principai neįgalaus asmens šeimoje yra ypač stiprūs ir į juos reikėtų atsižvelgti nuo pat vaiko ugdymo pradžios. Deja, vesdama Deividą į mokyklą susidūriau su tiek mokytojos, tiek mokyklos administracijos požiūriu: jūs tėvai nesikiškit, mes čia tikrieji specialistai ir žinom, kaip reikia. Su tėvais ne tik nesiekiama bendradarbiauti ugdant neįgalų asmenį, bet net ir ignoruojami, nuvertinami ir izoliuojami.

Mano pažįstamą Audrių tėvai prastūmė mokykloje, surado ir prastūmė profesinėje mokykloje, ir visada augino labai savarankišką, pasiūlydami tai laikraščius platinti ir žurnalus. Jis visur pradirbdavo pradžioje po kelis mėnesius, po kone dešimties metų, jo darbo laikas pradėjo ilgėti iki pusmečio. O darbų įvairovė! Jis dirbo ir kroviku maximose, ir apsauginiu, ir įvairių prekių platintoju. Kas pora metų jis vis kaip nors pasirodo pas mus šeimoje, turime smagų vakarėlį, klausydami jo darbinių istorjų.

Tomo darbais irgi nuolat rūpindavosi tėvai, juose jis irgi neužsibūdavo ilgiau nei po pusmetį, bet nuolat keisdavo. Gal tokia darbo kaita nėra taip jau ir blogai, aišku, tik rūpestis tėvams ir iš tėvų ant asmens galvos krintanti nuolatinė preikaištų griūtis yra psichologiškai varginantys reiškiniai.

Bertraux, įkūrusio Arkos bendruomenę Bretanėje, pasakojimas apie susitikimą su neįgaliu asmeniu irgi prasidėjo nuo įdarbinimo proceso patirties. Maldos grupėje pažįstamas paprašė įdarbinti giminaičio neįgalų asmenį. Bertraux su tėvu tuo metu vertėsi kalakutų ir panašių paukščių auginimu, turėjo dideles fermas. Taigi ir čia veikė pažįstamų ratas įdarbinimo procese. Jis įdarbino vaikiną ir jį tuomet pribloškė patirtis, kaip neįgalus asmuo, kuris per daug didelių darbų nepadaro, tačiau sugeba visiškai pakeisti viso kolektyvo santykius, ir pačiam Bertraux suteikė prasmingumą monotoniškame darbe. Ir tas susitikimas su neįgaliu asmeniu pakeitė jo paties pašaukimą, jis po kelių metų pradėjo Arkos bendruomenės kūrimą, kuri dabar jau trisdešimt metų gyvuoja ir yra nepaprastai gyvybinga.

Vat ir man labai norėtųsi išgirsti kuo daugiau darbdavių patirčių, įdarbinusių neįgalius asmenis, ir padaryti tų patirčių analizę.



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti