IR darbastalis spausdinti
Kitoks vienuolynas

 

Kai klausausi šio pašaukimo istorijos, žiūrėdama filmą „Les yeux tournes vers l‘Aube“ (vert. „Akys nukreiptos į aušrą“, rež.Marc Jeanson), man atrodo, kad šitoje istorijoje Dievas turėjo šaukti ypatingai garsiai ir kantriai. Ne dėl to, kad jį išgirstų mergina, turinti proto negalę, bet, kad išgirstų sveikieji – jos artimieji, s.Lina, kunigai ir vyskupai, kurie vis tik turėjo daug širdies mažumo ir patikėjo, jog ši kitokia mergina gali būti pašaukta gyventi vienuolinį gyvenimą ir, kad gali atsirasti vienuolynas, kuris priimtų merginas, turinčias Dauno sindromą.

Esu skaičiusi, kad į vienuolynus patekti be pagrindinio pašaukimo nuolat būdavo papildomų reikalavimų: kažkada reikėjo turėti kraitį, paskui būti sveiko proto, geros sveikatos ir pan. Ir tokiame kontekste kontrastingai atrodo šių visiškų vargšių merginų vienuolynas, kurios turi mažiausiai turtų, galių ir galimybių: turi intelekto sutrikimą, sutrikusią kalbą ir sutrikusią smulkiąją motoriką. Tačiau paprastas ir vargingas gyvenimas gali atverti didelius dvasinius lobius. Dievas ir Bažnyčia, laimindami tokių merginų vienuolyną, sako, kad dvasiniame gyvenime šios seserys neturi negalios. Jos atvira širdimi bendrauja su Dievu ir šiam santykiui nėra jokių kliūčių.

 

Pasivadinusios Mažųjų seserų Avinėlio mokinėmis (Les Petites Sœurs Disciples de l'Agneau) tokia nauja ir netikėta bendruomenė įsikūrė 1985 metais mažame Prancūzijos miestelyje, 1990 metais Turo Arkivyskupas pripažino ją kaip visuomeninę asociaciją, o išaugusiai iki septynių seserų (iš jų penkios seserys yra su negale ir dvi be jos) ir įsikūrus Le Blanc miestelyje, regione, esančiame beveik Prancūzijos centre - Centre-Val de Loire, šių seserų bendruomenė 1999 metais tapo kontempliatyvaus pašvęsto gyvenimo institutu arba vienuolija.

Su šios bendruomenės gimimu pirmą kartą Šv.Benedikto regula buvo pritaikyta merginoms su Dauno sindromu. Taip pat pamaldos, adoracija, rožinio malda priderintos prie šių seserų ritmo ir išgalių. Tylos dvasioje nuometuotų moterų maldą maitina Eucharistija ir Evangelijos meditacija. Seserys nėra vienišos, jos glaudžiasi prie šalia esančio Fontgombault brolių benediktinų abatijos, kaip sako jų vyresnioji, vienuolijos įkūrėja s.Lina, jog jų trapiai bendruomenei reikia palaikymo stipresnės bendruomenės: silpniesiems reikia stipresniųjų. Seserys savo dvasinį gyvenimą derina su rankų darbu: dirba darže ir sode, puikiai audžia, verpia, mezga, užsiima medžio drožyba, dirba virtuvėje ir pan.

Nepasiekiami šioms seserims dideli dalykai, tačiau sekdamos mažosios Teresėlės keleliu, jos visko mokosi gauti iš Dievo ir dėkodamos gerajam Dievui kuria mažųjų seserų mokyklą, kuri yra Meilės mokykla. Tikiu, jog šv. Teresėlė nuolat stovi virš šio vienuolyno ir beria savo rožių lietų, kuriame daug šypsenų, juoko ir švelnumo.



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti