IR darbastalis spausdinti
kai rankos pakyla apkabinimui

Taigi, Kiemas, mano meilė, mano šilčiausi jausmai, mano mokymasis ir augimas. Kiemas, kuriame priimame sunkios kompleksinės negalios žmones, jaunuolius. Kurie ateina su nuostabiomis šventomis motinomis. Kalbėjausi su jomis tądien, tikrai sunku įsivaizduoti, įeiti ir pajusti jų gyvenimą: vėžimėliuose sėdinčius jų vaikus anksti ryte atvažiuojantis autobusėlis veža į Dienos centrą. Ką reiškia ryte? Kartais septintą, kartais aštuntą, bet valandą užtrunka jų rytinis tualetas, kurį atlikti privalo tėvai. O jei žiema? Dar valandą anksčiau turi jie keltis, nes reikia nusikasti sniegą, kad vežimėlis pravažiuotų iki kelio, kur sustoja autobusas, juk kiemsargiai taip anksti dar nevalo gatvių. Vadinasi, reikia keltis penktą arba šeštą ryto - ir viskas dėl vaikų, nuolatinė amžina tarnystė. Aš vis laukiu, kada čia mano vaikai vienas po kito apsirengs patys, pasirūpins drabužėliais, patys pasiruoš pusryčius ir tik pabučiuosiu juos išleisdama. O čia - niekada nepadarys patys. Niekada. Jie jau užaugo, paskui pradės senti ir niekada nepasidarys nieko patys. Visada ir kasdien nuo ryto ik vakaro jiems reikės žmonių, jų rankų ir kojų, jų žmogiškumo, kad jie galėtų būti kartu su mumis.

Geras buvo šitas susitikimas. Žavėjo mane savanoriai, iš senųjų buvusių savanorių neatėjo nė vienas, bet visi nauji atėjo ir svarbiausia ištikimai dalyvavo merginos iš Tramplyno, iš sunkaus jaunimo projekto. Negalėjau atsistebėti jų dalinimusi apie šiuos, pirmą sykį sutiktus, sunkios negalios žmones. Po susitikimo jos man pasakojo ir pasakojo savo patirtis ir kaip šie žmonės laimingi, ir kaip jie moka džiaugtis, ir kad jų mamos yra visai linksmos, nors, atrodytų, tokioje situacijoje galėtų rautis plaukus nuo galvos. Kaip čia man surasti daugiau jaunų žmonių ir padėti jiems prisiliesti prie šio šaltinio.



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti