IR darbastalis spausdinti
dovanų čekiai - įprotis,tradicija ar abejingumas?

Pedagogė Laima Sirutienė sako: „Pakelkit mokytojams atlyginimus iki keturių tūkstančių, prestižas neišaugs. Gaisrininkai gelbėtojai gauna minimumą, o tai – palankiausiai visuomenėje vertinama profesija. Mokytojo profesija įgaus ankstesnį svorį, kai kiekvienam ją pasirinkusiam ji taps pašaukimu, pasididžiavimu ir garbingos pareigos ateičiai suvokimu. Kalbomis ir pinigais prestižas neįgyjamas“. Išeina, jog apdovanodamas mokytoją nepakeisi jo nei finansinės padėties nei profesinės kokybės. O jei svarbu atsidėkoti, tai kodėl pats tikriausias ir vertingiausias atsidėkojimas yra piniginės formos?

O man tokios dovanos arba jomis kompensavimas nedidelio atlyginimo taip kertasi su pedagogika. Jos kyla iš tų pačių mūsų korupcijos šaknų, kai mes negalime nueiti pas gydytoja ir neįdėti jam ko nors į kišenę. Prieš savaitę su sūnum buvom Odontologijos klinikoje, Žalgirio gatvėje, ir ten ant kiekvienų kabineto durų dabar priklijuoti lipdukai: Nori padėkoti gydytojui? Pasakyk jam ačiū. Labai patiko. Ir aš kiekvieną sykį, norėdama padėkoti arba jausdama dėkingumą, stengiuosi ieškoti kito būdo išreikšti savo dėkingumui. Atsimenu, buvau labai nekantri, kai beveik mėnesį reikėjo lankytis pas chirurgą dėl įaugusio kojos didžiojo piršto nago, o gydytojas buvo reiklus ir labai teisingas, slaugytoja - nepaprastai švelni. Tikrai buvau jiems dėkinga ir atsisveikindama tiesiog žemai nusilenkiau - taip man tada kalbėjo širdis. Kitą sykį su vaikais iškart po Kalėdų švenčių reikėjo nueiti pas gydytoją, ir su vaikais sugalvojome, kad mūsų gydytoja labai gera, gal jai padainuosim Kalėdų proga. Ir padainavom, gydytojai tikrai buvo netikėtas sveikinimas. O mokykloje - jei pirmais metais solidus čekis čiužiniui, kitais metais nusileidom iki kuklesnio čekio - bilieto į teatrą, o šiais metais, man labiausiai patiko, visiems kaip pavyzdį pasakojau, - vaikai susirinko vienuose namuose ir prikepė kalėdinių sausainių, pridekoravo ir padovanojo mokytojai. Man tokia dovana būtų nepaprastai patikusi - ateina svečiai, o per Kalėdas jų visad netrūksta, ir gali pavaišinti didžiuodamasis: va, čia mano mokiniai iškepė!

Dabar mano sūnaus skautų vadas baigia kadenciją, tai tėvai nusprendė, jog reikia atsidėkoti, vis tiek žmogus savanoriškai trejus metus mūsų vaikus ugdė, reikia surinkti pinigėlius ir sudėti į čekį, žmogus galės batus nusipirkti ar kažką reikalingo. Žodžiu, jei darbas neapmokestinamas arba menkai apmokestinamas, o dar toks geras žmogus, reikia jam užmokėti, bus ramu, sąžinė negrauš. O man atrodo, kad pati savanorystė jam buvo tokia didelė dovana, kurią jis prisimins visą gyvenimą, ir vaikus, kuriuos auklėjo, o jie jį. Batus jis sunešios ir pamirš, o vaikų veidai ir patirtys su jais jam sugrįš per visą gyvenimą. Bent jau man taip yra.

Nors pragmatiškai pagalvojus, aišku, kad čekis yra labai patogi dovana: sutaupo laiką, nuima galvos skausmą - nereikia sukti galvos, ką čia padovanojus, kas tiktų, kas būtų naudinga, reikalinga ar malonu. Surinkai pinigus, nuėjai, nupirkai ir dovana rankoj.

 



Susisiekite su mumis!

Vardas:*
Vardas:*
Įmonė:
El. paštas:*
Telefonas:
* Privalomi laukai
Siųsti