Inesos rašomasis stalas » tekstai apie Arką spausdinti
Misija „chantier“
Pirmąsias tris birželio savaites buvo statomi namai žmonėms su negalia Čekijoje. Tai dar ne Arkos bendruomenė, netgi ne Arkos projektas, tai tik bendruomenė, besikurianti pagal Arkos dvasingumą. Internacionalinei Arkai atrodo, kad ši bendruomenė ne visai atitinka kūrimosi reikalavimus, bet ji vis tiek kuriasi. Galvoju, turbūt ne visada struktūra pajėgi įrėminti Šventąją Dvasią. Ji pučia, kur nori ir kaip nori.
plačiau
 
Arkos senukai

Ty Lavenez bendruomenė pakvietė popiečio kavos. Dideles stiklines duris atvėrė Klodas, besišypsantis, nepaprastai malonus seneliukas, apie 70 metų ant pečių nešiojantis. O valgomajame pasitiko šešiasdešimtmetis Rhuno su ilgamete bendruomenės asistente Solange. Čia dar prie stalo sėdėjo ratukuose pririštas Jean Pjeras, irgi panašaus amžiaus. Ratukuose - nes sunkiai vaikšto, neišlaiko pusiausvyros ir nukrenta, o pririštas - nes nuolat pasiruošęs kur nors eiti, paskui sunkiai būna surandamas, ypač, jei nukrenta. Po paskutinio nukritimo pusmetį gulėjo sugipsuotas.

plačiau
 
Vincento dovana
Atrodo, kad draugais dažnai mes tampame dėl kokių nors priežasčių, ne šiaip susitinki žmogų ir jis gali tapti tavo draugu – dažniausiai turi kas nors atsitikti ir to nutikimo metu gali atrasti draugą. Ir tikrai, kai pradedi per ramiai gyventi, staiga pradedi justi esąs vienišas. Atrodo, mums reikia nutikimų, kad susitiktume.
 Su Vincent'u pirmiausia susidraugavo mūsų vaikai ir labiausiai Kazimieras, o paskui ir mes vaikų buvome įpinti į tuos santykius.
plačiau
 
Pakvietėme į svečius Ievą
Saulėgrąža, kurią siunčiu, užaugo mūsų sode prie le Tournesol Arkos namų Belgijoje. Kaip žvaigždės lakūnui turėjo priminti Mažąjį Princą, taip ir saulėgrąžos man primena Arkoje surastus draugus...- sako Ieva.
plačiau
 
Kaip Deividas evangelizavo Europą
Ką tik gavome iš Arkos bendruomenės, kurioje praleidome metus, šių metų laišką-brošiūrą. 25-ių puslapių savilaidėje knygiūkštėje net trejos nuotraukos su Deividu. Ir jis ten ne šiaip kur pakraštėlyje, bet centre. Toks įspūdis tarsi jis vis dar ten, Caillou Blanc bendruomenėje, tarp savo draugų ir jaunimo, kurių buvo nuolat apsuptas, ir bendrauja keturiais prancūziškais žodžiais, kuriuos pavyko jam ten išmokti: bonjour, merci, oui ir non.
plačiau
 
kas yra Arkos bendruomenė
Galvoju, kaip beformuluotų Jean Vanier savo įkurtos bendruomenės Arka apibrėžimą, vis tiek kiekvienas ją aplankęs, joje gyvenęs arba tiesiog kažką apie ją girdėjęs turės savo labai asmenišką įsivaizdavimą. Ir taip yra ne tik dėl asmeniškos patirties, bet ir dėl Arkos kiekvienų namų savitumo.
Todėl čia pasidalinsiu, ne kas iš tiesų yra Arkos bendruomenė, bet tai, kaip aš asmeniškai išgyvenau jos bendruomenes.
Tiesa, vis tik vienas akcentas, kuriuo pasidalintų kiekvienas arkietis, būtų bendras, jog tai yra bendruomenė, kurioje gyvenama kartu su neįgaliu asmeniu ir iš šio dalinimosi bendru gyvenimu, iš santykio tarp neįgalaus ir kitokio asmens kuriama bendruomenė.
plačiau
 
Dievas pasirinko, kas pasaulyje silpna

                     

Kas nors kiek pažįsta tarptautinę bendruomenę „Arka“, jau ir Lietuvoje žengiančią pirmuosius žingsnius, arba „Tikėjimą ir šviesą“, kas kažkokiu būdu buvo patekęs į susitikimus su Jean Vanier, kuris bene keturis kartus lankėsi Lietuvoje arba vartė į lietuvių kalbą išverstas jo knygas, tas žino garsią istoriją, išjudinusią visame pasaulyje ekumeninį judėjimą dėl negalios vargšo priėmimo. Istorija prasidėjo 1964 m., kai Jean Vanier atvyko į Trosly kaimelį, kur tuo metu gyveno jo artimas bičiulis, dvasios tėvas Thomas Philippe, susipažino su Val fleuri namais, priėmusiais 30 žmonių su proto negalia – tėvas Thomas buvo šių namų kapelionas –, aplankęs aplinkines psichiatrines ir pamatęs apgailėtiną žmonių su proto negalia situaciją, išgirdęs jų širdies šauksmą gyventi Dievo vaikų gyvenimą, nusiperka tame pačiame kaimelyje namuką ir, iš psichiatrinės ligoninės pasiėmęs Raphaelį ir Philippą, pradeda būsimą Arkos bendruomenę.
plačiau
 
Bendruomenė gydo
Čia noriu parašyti apie tą trečią kartą, kai į Arkos bendruomenę išvažiavau su savo šeima - su vyru ir trim vaikais, paskui pasirodė, kad ir ketvirtasis buvo pakeliui. Apie tą kartą, kurio, galvojau, jau niekad nebebus, nes atrodė, kad jau prisivažinėjau, kad su šeima reikia gyventi stabilesnį gyvenimą ir kad su krūva vaikų, apskritai, toli nenuvažiuosi. Bet...
Kodėl važiavau šį sykį? Jis buvo dar kitoks nei pirmieji du, o ir motyvai, žinoma, buvo kiti. Važiavom, nes mums kaip šeimai reikėjo sustoti po bėgimo ties Betzatos bendruomenės kūrimu, nurimti nuo šeimos rutinos ir netekčių, pabūti visiems kartu, atrasti ir iš naujo pradžiugti savo šeima ir, žinoma, įgyti naujos bendruomeninės patirties.
plačiau