Inesos rašomasis stalas » o mes kitokie spausdinti
Deividas ir arkliai arba kaip visa šeima išmėginome hipoterapiją

Kai bendruomenės susitikimuose Deividas pamatydavo Monique, būtinai prie jos prisistatydavo ir kantriai laukdavo, kol ji baigs su kuo nors kalbėti, nes ji paprastai visad turi daug reikalų. Tada jis su ja pasisveikindavo ir atvesdavo prie manęs klausdamas: „Mama, ką?“ Tai reikšdavo, sužinok, kada vėl bus hipoterapijos užsiėmimai su arkliais. Šių užsiėmimų jis visada labai laukdavo. Jie nebuvo finansuojami, tai tiesiog mėgo Monique, mėgo Arkos bendruomenės asmenys ir moteris juos dovanodavo.

plačiau
 
Reikia ir kitokių stovyklų neįgaliesiems
Prisimenu, kai į rengiamą šeimų, auginančių neįgalius vaikus, stovyklą pakviečiau vieną mamą, ji paklausė: „Kodėl mes su sūnumi turime važiuoti į specialią stovyklą, kodėl ne į tokią kaip visi vaikai?“ Prisipažinsiu, kad pirmą kartą man buvo užduotas toks klausimas, ir jis mane sutrikdė, nors tada mamai paaiškinau, bet paskui dar ilgai mąsčiau ir svarsčiau: iš tiesų, kodėl kitokie vaikai ir juos auginantys tėvai turi važiuoti į specialias stovyklas?
plačiau
 
Jie vis tebevadinami debilais

Gyvenu saugioje, šiltoje aplinkoje ir tokie terminai, maniau, šiandien jau yra visiška atgyvena, man atrodė, kad jau beveik visi žmonės į proto negalės asmenis žvelgia kaip į žmones, kokie esam mes visi, ir kartu suprasdami jų kitoniškumą. Ir kaip sveika išeiti iš „švarios“ krikščioniškos mąstymo erdvės į gyvą pasaulį ir, pavyzdžiui, mokykloje, turinčioje Vilniaus mieste gerą vardą, pasikalbėti su solidžia išsilavinusia, tris aukštąsias baigusia direktore ir jos lūpose išgirsti žodį debilai: jie tokie ir lieka neprotingais durneliais.

plačiau
 
Laiškas mamai, kai jai gimsta kitoks vaikelis
Nepradėk klausti, kodėl tau gimė kitoks vaikas, nesiknaisiok savyje, savo ir savo artimųjų istorijose, ieškodama priežasčių, nuodėmių  ir kaltų, labai svarbu žiūrėti į priekį ir kabintis už optimistinių minčių ir vilties.
plačiau
 
Nepasiekiamos Kalėdos

Šitą laišką vieną Advento vakarą prieš pat Kalėdas parašė Kamilė, mama, auginanti du labai sunkios negalios vaikus, Tadą ir Luką. Moteris ką tik buvo tapusi našle.

plačiau
 
Proto negalę turinti mergina pastojo

Tokių istorijų retai pasitaiko, o jei ir pasitaiko, tai, esu patyrusi, jų labai išsigąstama, jos sukelia daug baimės, sutrikimo, pasmerkimo ir įtampų – kas kaltas, ką dabar daryti, ką dabar apie mus pagalvos, ką kalbės... Patogiausia pasirodo išeitis - paslėpti besilaukiančią merginą, per daug nekalbėti ir apie tai nediskutuoti. 

plačiau
 
Su humoru gyventi lengviau arba integruotos mokyklos pliusai ir minusai

Tomas gimė kitoks, kitaip jis augo ir vystėsi, bet į darželį, o paskui ir į mokyklą nuėjo tokią, kokioje mokosi visi vaikai. Tokių mokyklų ar klasių, vadinamų integruotomis, kur mokytis priimami ir vaikai su negalia, Lietuvoje pamažu atsiranda vis daugiau. Tomo mama sutiko papasakoti savo ir Tomo istoriją apie tai.

plačiau
 
Jos vardas Sabina
Beveik pusantros valandos su vyru kino teatre žiūrėdami šį filmą nesikalbėjome. Kontrastingas merginos su negalia Sabinos gyvenimas iki psichiatrinės ligoninės ir po jos kaustė mūsų dėmesį.
Aktorė Sandrine Bonnaire 25 erius metus filmavo savo jaunėlę seserį Sabiną. Ji jauna, graži, energinga mergina, turinti autizmo sutrikimų, ir po penkerių metų, praleistų psichiatrinėje ligoninėje - pasyvi, irzli ir net agresyvi moteris. Nors dabar ji gyvena ją priimančiuose bendruomeniniuose namuose, kur ja rūpinasi, ją gerbia kaip asmenį ir myli, autorė klausia, ar Sabina gali pasikeisti, ar įmanoma pranokti tuos penkerius baisius metus, praleistus ligoninėje?
plačiau